Austrija 2025 3 euro spalvota kolekcinė moneta – Plikagalvis šliužas

Plikagalvis jūros šliužas, pavaizduotas ant vienuoliktosios „Šviesinčios jūrinės gyvybės“ serijos monetos, žavi savo ekscentriška forma ir ryškiomis spalvomis, kurios keičiasi veikiamos ultravioletinių spindulių. Manoma, kad daugelio rūšių plikagalvių šliužų akinanti spalva tarnauja kaip įspėjamasis signalas plėšrūnams, kurį sustiprina jų gebėjimas švytėti, ypač naktį, giliame vandenyje arba urvuose ir plyšiuose. Žmogaus akis negali suvokti šios biofluorescencijos, tačiau daugelis plėšriųjų žuvų gali.
Plikagalviai šliužai nėra tipiški kiautiniai moliuskai, kurie apsaugai pasikliauja savo kiautu. Vietoj to, jie naudoja stiprius toksinus, dėl kurių bet kuri žuvis, bandanti praryti plikagalvį moliuską, greitai jį išspjauna. Be to, plikagalviai šliužai savo apsaugai netgi gali pritaikyti savo mintančių būtybių, pavyzdžiui, jūros anemonų, gynybos mechanizmus, t.y. jie iš šių gėlių pavidalo gyvūnų polipų įsisavina labai nuodingas geliąsias ląsteles ir saugo jas ateičiai. Kai jiems gresia pavojus, jie išlaisvina „pavogtas“ geliąsias ląsteles, kad atbaidytų savo užpuoliką.
Plikagalviai šliužai yra vienalaikiai hermafroditai, tai reiškia, kad jie turi ir vyriškas, ir moteriškas reprodukcines struktūras. Poravimosi metu, veiksme, vadinamame „varpos fechtavimusi“, du individai varžosi dėl patino pozicijos, mėtydami vienas į kitą savo varpomis – laimi tas, kuris įsiskverbia į kito kūno sienelę ir jį apvaisina, priversdamas kitą atlikti patelės vaidmenį. Patelė padeda kiaušinėlius, kurių masės – paprastai tūkstančiai mažų kiaušinėlių – primena spalvingas gėles ar girliandas. Iš šių kiaušinėlių išsirita lervos ir trumpą laiką dreifuoja jūroje kaip planktono dalis. Šiame ankstyvajame gyvenimo etape plikagalviai šliužai dar turi mikroskopinį kiautą. Tik tada, kai lervų organizmas išsivysto į mažus, dugne gyvenančius šliužus, jos visiškai praranda savo mažytį kiautą.